Pradmenys nemokantiems rašyti RPG

LAIKAI IR ASMENYS
Esamasis laikas:
1 asmuo:
Aš išsitraukiu lazdelę.
2 asmuo:
Tu išsitrauki lazdelę.
3 asmuo:
Haris išsitraukia lazdelę.

Būtasis laikas(kartinis):
1 asmuo:
Aš išsitraukiau lazdelę.
2 asmuo:
Tu išsitraukei lazdelę.
3 asmuo:
Haris išsitraukė lazdelę.

Būtasis laikas(dažninis):
1 asmuo:
Aš išsitraukdavau lazdelę.
2 asmuo:
Tu išsitraukdavai lazdelę.
3 asmuo:
Haris išsitraukdavo lazdelę.

Būsimasis laikas:
1 asmuo:
Aš išsitrauksiu lazdelę.
2 asmuo:
Tu išsitrauksi lazdelę
3 asmuo:
Haris išsitrauks lazdelę.

MES RAŠOME TREČIUOJU ASMENIU IR BUTUOJU KARTINIU LAIKU.

Kompiuterio raštingumo taisyklė - SKYRYBA

1. Skyrybos ženklai dedami iškart po žodžio.
Gerai: Haris parėjo iš Ambridž arešto ir sutiko Ronį.
Blogai: Haris parėjo iš Ambridž arešto ir sutiko Ronį .

2. Po skyrybos ženklo dedamas tarpas.
Gerai: - Turiu galvoj, po tokios atviros ir šiurkščios pražangos...
Blogai: -Turiu galvoj , po tokios atviros ir šiurkščios pražangos...

3. Išimtis taikoma brūkšniui - po žodžio nebūtinas tarpas.
Haris, Ronis, Hermiona, Parvatė, Nevilis - septintakursiai grifiukai.





1.
Po autoriaus žodžių rašomas dvitaškis, tiesioginė kalba pradedama nauja
eilute, rašomas brūkšnys, pirmasis žodis – didžiąja raide.
Haris pagalvojo ir pridūrė:
– Tikriausiai ir jis skris kartu.

2.
Po tiesioginės kalbos prieš autoriaus žodžius rašomas kablelis ir
brūkšnys, autoriaus žodžiai – toje pačioje eilutėje, pradedama rašyti
mažąja raide, gale – taškas.
–Lipk ant šluotos ir tada galėsim skristi, – pasakė Ronis nekantraudamas.

3. Jeigu autoriaus žodžiai yra įsiterpę į tiesioginę kalbą, tai jie paprastai išskiriami kableliais ir brūkšniais.
– Turime susitaikyti, – pasakė Hagridas, – su tuo, kad jis mus paliko.

4.
Po tiesioginės kalbos prieš autoriaus žodžius rašomas klaustukas ir
brūkšnys, jei tiesioginė kalba išreikšta klausiamuoju sakiniu.
– Kur taip skubi? – paklausė Hermiona.

5.
Po tiesioginės kalbos prieš autoriaus žodžius rašomas šauktukas ir
brūkšnys, jeigu tiesioginė kalba išreikšta šaukiamuoju sakiniu.
– Teisybė, tikra teisybė! – pritarė Persis.

6.
Po tiesioginės kalbos prieš autoriaus žodžius rašomas daugtaškis ir
brūkšnys, jeigu tiesiogine kalba išreikšta nebaigta mintis.
– Aš nežinojau... – nustebo Ronis.

7.
Po autoriaus žodžių, įsiterpusių į tiesioginę kalbą, rašomas taškas ir
brūkšnys, kai autoriaus žodžiai yra tarp dviejų atskirų sakinių (toliau
eina antrasis tiesioginės kalbos sakinys).
– Stok! – sušuko Ambridž. – Parodyk, ką turi kuprinėje.